Velnio duobė
Pėsčiųjų turo komantos maršruto lankomas žygio objektas! Velnio duobė
Velnio duobė – gamtos paminklas, pretenduojantis į 100 svarbiausių geologijos objektų sąrašą Europoje, yra Kalvių miške, 4 km nuo Aukštadvario. Neaiškios kilmės, taisyklingo piltuvo formos 40 m gylio duobė, kurios apačioje yra 0,4 ha 63 m skersmens klampi pelkė. Durpių sluoksnis – 10m, viršutinis skersmuo – 200 m, šlaitų nuolydis iki 45 laipsnių. Legendoje sakoma, esą kadaise čia stovėjusi bažnyčia. Kartą keleivis eidamas pro šalį, pamatęs kunigą, susidėjusį su mergina. Neiškentęs ir ištaręs: „Kad tu skradžiai žemėn!“ Vos taip pasakęs – kunigas prasmegęs kartu su merga ir bažnyčia. Kai duobėje budavę vandens, akyli žmonės įžiūrėdavę ten bažnyčios bokštus. Anot kito padavimo į ką tik pastatytą Užuguosčio bažnyčią arkliais buvęs vežamas varpas. Važiuojant mišku, nusmukęs vežimo ratas, ir varpas nuriedėjęs į gilią duobę. Vėliau Užuguosčio bažnyčioje buvęs įkeltas kitas. Jam skambinant mišioms, iš gilumos pritardavęs Velnio duobėn nugarmėjęs varpas. Dar pasakojama, kad kadaise čia bandą ganęs piemuo ir nepastebėjęs, kaip veršiukas į duobę įsmukęs ir nugarmėjęs. Pamatęs jį plaukiantį ežere, telkšančiame netoliese. Dabar tą ežerą vadina Atveršiu. Taip pat sklando gandai ir apie tai: toje vietoje gyvenęs nedoras žmogus, kuriam patikusi mergina. Ji norėjo ją vesti, bet pats jau buvo kartą vedęs ir negalėjo antrą kartą imti šliūbo, o mergina be šliūbo nesutiko už jo tekėti. Tada jie abu nuėjo pas kleboną. Tas vyras išsiėmė kardą ir grasindamas liepė juos apvesdinti. Ir tuo metu, kai jis pradėjo tarti priesaikos žodžius, bažnyčia su jais visais nugrimzdo į gelmes. Piemenys, kurie ganė gyvulius po to dar tris dienas girdėjo varpų skambesį. Kai kada rasdavo jie ir velnių išmestų kryželių. Būdavo atsitikimų, kada ganamos karvės užeidavo ant tos duobės liūno ir išplaukdavo į Škilėtų ežerą. Praeiviai naktį dažnai girdėdavo kažkokius šūkajomus. Visa tai darydavo velniai dėl to ir kilo pavadinimas „Velnio duobė“.
